Kokių esminių klaidų nepridaryti tik parsivežus naują šeimos narį namo? Pabandysiu paaiškinti keliomis situacijomis.

1 situacija: šuniukas pabėga ir kurį laiką negrįžta.

Klaida: kai šunelis sugrįžta arba patys jį surandame, baudžiame jį norėdami, kad šunelis pasimokytų ir daugiau nebepabėgtų. Šioje situacijoje šunelis bausmę susieja ne su pabėgimu, bet su grįžimu. Tad po tokios bausmės dažniausiai jo elgesys būna priešingas, nei mes tikimės. Šunelis bijo pas mus grįžti, nes žino, kad „už tai“ bus nubaustas.

Patarimas: kai šunelis sugrįžta, džiaukimės juo, kad ir kaip mums pikta dėl sugaišto laiko ar kelių kilogramų purvo ant jo kailio.

2 situacija: šunelis sucypė, nes užsigavo ar išsigando.

Klaida: mes guodžiame jį, myluojame, paimame ant rankų, kad greičiau nurimtų. Šitaip mes tik sustipriname jo dėmesio poreikį užsigavus ir skatiname kažko bijoti (net nebaikštų šunelį galime išmokyti bijoti). Šią situaciją šuniukas supranta maždaug taip: skundžiantis galima sulaukti šeimininko dėmesio, o kažko bijoti yra gerai, nes šeimininkas už tai pamyluoja. Kol šunelis mažas, mums tai gali atrodyti normalu. Tačiau šunelis užaugs , o jo elgesys nesikeis. Ar įsivaizduojame 25-35 kg sveriantį vokiečių aviganį, atbėgantį pasiskųsti, kad jis suklupo ar pasiprašyti pakeliamas ant rankų, nes jį aplojo kaimynų šuo?

Patarimas: jei norime užauginti „komisarą Reksą“, o ne bailiuką, arba neskirkime jam perdėto guodžiančio dėmesio, arba nukreipkime šunelio dėmesį kitur (pvz., meskime jam kamuoliuką).

3 situacija: grįžtame namo, ir, o siaube!, nauji batai sugadinti nepataisomai, nukandžiotos gėlės ir nugraužta komodos rankenėlė.

Klaida: stveriame daiktų naikintoją, papurtome, suduodame, uždarome į šaltą ir nejaukią patalpą, kur šunelis jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas. Kad ir kokias bausmes taikytumėm, šunelis nesupras, kodėl jo mylimas ir laukiamas šeimininkas toks žiaurus. Jis nesusies pasekmės su priežastimi. Nebent jį užklupome nusikaltimo vietoje, t. y. kažką begraužiantį. Tuomet galime leisti jam suprasti, kad elgiasi negerai.

Patarimas: susitvarkykime daiktus, kurie gali patikti jų naikintojui. Palikime šuneliui žaislų, kuriuos jis galėtų graužti. Prieš išeidami, leiskime šuneliui išsilakstyti. Blogiausiu atveju, kai jokios kitos priemonės nepadeda, įsigykime naminį mobilų sulankstomą mini voljerą. Tik nenaudokime jo kaip bausmės priemonės.

4 situacija: pietaujame prie stalo, o šunelis elgiasi taip, lyg būtų alkaniausias pasaulyje.

Klaida: mes paduodame jam maisto tiesiog nuo stalo, iš savo lėkštės. Šunelis manys, jog viskas, kas yra ant stalo, gali atitekti jam, tik reikia labai panorėti. O ir nebūtinai šeimininkas turi jį paduoti. Tiesiog kitą kartą šunelis pasiims maistą pats. Dar blogiau, jis ims prašinėti valgio iš visų mūsų svečių.

Patarimas: jei ant stalo yra maisto, kurį vis tik norėtume duoti savo augintiniui, įdėkime jį į šunelio dubenį, o ne į nasrus.