Norint papasakoti kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių atsiradimo istoriją, reikia pradėti nuo mažojo spanielio (angl. toy spaniel), kuris yra ir kavalieriaus karaliaus Karolio ir karaliaus Karolio spanielių protėvis.
Toy spanieliai gyveno XVI, XVII ir XVIII a. Tuo metu toy spanielius galima buvo pamatyti Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir, žinoma, Anglijoje.
Yra kelios toy spanielių atsiradimo Anglijoje versijos. Viena jų, kad maži šunyčiai buvo atvežti iš Italijos 13-ame amžiuje. Deja, pavyko rasti tik XV ir XVI amžių paveikslus, kuriuose galima rasti įrodymus, kad tokie šunys egzistavo Italijoje (pvz. „Urbino Venera“ 1538 m. nutapyta Italų dailininko Tiziano Vecelli).
XVI a. Europos aukštuomenėje tapo mažų spanielių smailais snukučiais mada. Elžbietos I-osios (Anglijos ir Airijos karalienė 1558 – 1603) valdymo laikais damos laikydavo toy spanielius savo pūstose suknelėse, kad būtų šilčiau. 1587 m. po Marijos Stiuart nukirsdinimo (Škotijos karalienė už sąmokslą Elžbietos I-osios buvo nuteista myriop), budeliui teko jėga atplėšti nuo jos toy spanielį, bandžiusį įsikibti į savo nelaimingą šeimininkę.
Toy spanieliai dar labiau išpopuliarėjo Angliją valdant Karoliui II.
1660 metais Karoliui II (Marijos Stiuart provaikaičiui) tapus Anglijos karaliumi, paveldėjo savo tėvo toy spanielius, kuriuos labai įsimylėjo. Nedidelis toy spanielių būrys karalių sekiodavo visur, net tvarkant karalystės reikalus. Tai vienintelė veislė, kuriai buvo leidžiama vaikščioti parlamente ir net karaliaus miegamajame. To meto istorikas rašė – „Viskas, ką aš matau, byloja apie karaliaus nerimtumą: jis nuolat žaidžia su šunimis pamiršęs apie savo pareigas“.
Karaliaus rūmuose ir aukštuomenės damų namuose populiarius spanielius įamžino ne vienas žinomas dailininkas (Rembrantas, Rubensas, Hogarth, kt.). Viešumoje pasirodyti su spanieliu buvo gero skonio ženklas. Toy spanieliai turėjo privilegiją pasirodyti teatre ir kitose viešose vietose.
Tais laikais šunys buvo veisiami be jokios selekcijos, t. y. nebuvo sureikšminamas vienos veislės puoselėjimas. Kartą Karoliui II žmona Jekaterina atnešė keletą mažų bukanosių spanielių (dabar vadinami Japonų činai), kuriuos jai iš Japonijos parvežė misionieriai. Tuomet toy spanieliai ir buvo sukryžminti su bukanosiais japonų spanieliais (nors tada jie nebuvo tokie bukanosiai, kokius juos matome dabar).
Vėliau, žmonės ėmė domėtis tikslingu grynaveislių šunų veisimu ir netgi pradėjo organizuoti parodas. Kadangi tuo metu labiau populiarūs buvo bukanosiai šunys, toy spanieliai buvo sukryžminti su mopsais. Toy spanielių snukis dar labiau patrumpėjo. 19-ame amžiuje jau imtąsi tikslingos selekcijos veisimui atrenkant tik bukanosius, apvalia kaukole kompaktiško kūno spanielius, su plačiai „įstatytomis“ akimis. Galiausiai toy spanieliai buvo sukryžminti dar ir su pekinais, ir 1892 m. atsirado toks karaliaus Karolio spanielis (dar ne kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis), kokį mes matome šiandien, o seno tipo toy spanieliai su ilgu smailiu snukiu ir plokščia kaukole tarp ausų beveik visiškai išnyko iki 1928 m.
1928 metus galima laikyti kavalieriaus Karaliaus karolio spanielių gimimo metais.
Bandymų sugrąžinti originalaus tipo toy spanielius nebuvo iki kol 1920 m. Londono neaplankė amerikietis Roswell Eldridge. Jis atvyko į Kraft šunų parodą (Cruft’s Dog Show), kurioje tikėjosi nusipirkti spanielį, tokį, kokį matė Karaliaus Karolio II-ojo laikų paveiksluose. Roswell`as labai nusivylė, kad bukanosiai spanieliai išstūmė senojo tipo toy spanielius, todėl ryžosi juos sugrąžinti. Jis parodoje paskelbė, kad tam veisėjui, kuris išveis seno tipo spanielį panašų į toy spanielį, skirs 25 svarų sterlingų premiją.
Naujasis spanielis turėjo atitikti šiuos reikalavimus: blenheim spalvos, su ilgu snukiu, be „stopo“ (t.y. be stačios kaktos), su plokščiu viršugalviu ir su ruda dėmele ant jo.
5 metus truko pastangos sugrąžinti tikrąjį toy spanielį. Grupė veisėjų daug laiko praleido studijuodami šunis, pavaizduotus senoviniuose paveiksluose. Veislės sugrąžinimas buvo lėtas ir sudėtingas procesas. Kadangi vienintelis būdas to pasiekti buvo veisti tik toy spanielių bruožus atitinkančius šunis. Taigi veisėjai turėdavo pasilikti visą šuniukų vadą, kad jiems paaugus, atrinkti vieną ar kelis labiausiai panašius į senovinę veislę.
1928 m. Craft parodoje pirmąją vietą ir 25 svarų sterlingų laimėjo patinas vardu Ann`s Son, kurio savininkė buvo Miss Mostyn Walker. Pagal šį kavalierių 1928 m. buvo surašytas pirmasis kavalierių standartas. Tais pačiais metais buvo įkurtas ir pirmasis kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių klubas Anglijoje.
Veislės pavadinimo kilmė.
Karaliaus Eduardo VII (1841-1910) pageidavimu, visi toy spanieliai Stiuartų dinastijos atminimui, buvo pavadinti karaliaus Karolio spanieliais. O 1928 m. kad atskirti naują-seną veislę nuo karaliaus Karolio spanielių, prie veislės pavadinimo buvo pridėtas žodis „kavalieriaus“. Buvo nuspręsta, kad abi veislės turi turėti pavadinime „karaliaus Karolio spanieliai“, kadangi abi jos yra kilusios iš toy spanielių.
Kaip atskirų veislių šunų registracija Anglijoje prasidėjo 1945 m.
Svarbu paminėti, kad yra skirtingų veislės istorijos interpretacijų. Todėl nenustebkite, jei kažkur rasite parašyta kiek kitaip 😉
