17-ame amžiuje kavalieriukų protėviai, taip vadinami toy spanieliai (manoma atvežti iš Ispanijos), buvo sukryžminti pirmiausia su japonų činais, vėliau su mopsais, 19-ame amžiuje – su pekinais. O 1952 metais į kavalieriukų genofondą buvo įlietas anglų kokerspanielių kraujas. Kadangi tai buvo padaryta tik vienoje iš veisiamų šunų linijų (konkretus veislynas yra žinomas), greičiausiai todėl dabar vieni kavalieriukai išsiskiria labai vešliu ir kartais pernelyg ilgu kailiu, koks būdingas kokerspanieliams, o kiti kavalieriukai tokio kailio neturi.
Senovėje skirtingų veislių šunys buvo kryžminami pagal ponų užgaidas turėti bukesnės nosies ar aštresnių medžioklinių savybių šunis, t.y. nebuvo sureikšminamas vienos veislės puoselėjimas. O 1952 m. su anglų kokerspanieliu buvo sukergta ruby spalvos kalytė dėl būtinumo – po II pasaulinio karo kavalieriukų populiacija buvo likusi labai maža (tiesą pasakius ir iki tol nebuvo labai didelė). Veisimas tokioje skurdžioje populiacijoje reikštų artimos giminystės, t.y. tėvų ir vaikų kergimus, kas galiausiai priveda prie didesnės rizikos neurologinių ligų, nevaisingumo ir kitų bėdų.
O dabar diskutuojama apie kavalieriukų, kaip sveikesnės veislės išsaugojimą įliejant į ją sveikesnių veislių kraujus. Vienas iš pasiūlymų – olandų mažasis spanielis.